Jame gyvena daugiau nei 40 tautybių žmonės: lietuviai, rusai, latviai, ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai, armėnai, totoriai ir kt. Dauguma jų – iki šiol Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai, kažkada iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų buvusių sovietinių respublikų atvykę su siuntimais statyti vieno iš Sovietų Sąjungos strateginių objektų.
Staigus miesto atsiradimas turėjo įtakos ir retai apgyvendinto krašto gyventojų kultūriniam fonui. Nors ir patrauklus savo infrastruktūra, urbanistika ir gamtine aplinka, naujas komunalinis, kosmopolitinis, pramoninis miestas ilgą laiką Lietuvos gyventojams buvo menkai pažįstamas. Dominuojanti kasdienė kalba iki šiol – rusų. Tai lėmė ne tik etninės ar ideologinės, bet ir technologinės aplinkybės, nes slapto, potencialiai pavojingo objekto kaip atominės jėgainės darbinėje aplinkoje susikalbėti viena kalba buvo itin svarbu. Atkūrus Nepriklausomybę rusų kalbos dominavimas išskyrė šią teritoriją Lietuvos kontekste, kalbinis barjeras kartais tampa kliūtimi integruojantis į darbo rinką.
Kitas šiuo metu jautrus klausimas yra gyventojų amžiaus sudėtis. Remiantis statistiniais duomenimis, tai vienas sparčiausiai senstančių Lietuvos miestų. Po 1990-ųjų metų, planuojant atominės elektrinės uždarymą, dalis atvykusiųjų miesto gyventojų reemigravo, o išvykdami nebrangiai pardavė nekilnojamąjį turtą, todėl čia atvyko ir būstus įsigijo vyresnio amžiaus žmonės iš kitų didesnių šalies miestų.
