Visagino apylinkės kartu su visu Rytų Lietuvos kraštu buvo viena rečiausiai apgyvendintų teritorijų Lietuvoje. 1859-1860 m. nutiestas Sankt-Peterburgo – Varšuvos geležinkelis menkai paveikė regiono nuošalumą, tačiau pakoregavo tautinę sudėtį – atsirado rusų, dirbusių geležinkelio tarnautojais ir darbininkais. Strateginio objekto kaimynystė turėjo įtakos, kad I ir II pasaulinio karo metais čia ėjo fronto linijos, nualinusios kraštą. 1920-1939 m. apylinkės pateko į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą. Po II pasaulinio karo dėl Sovietų Sąjungos vykdytos repatriacijos politikos dalis vietinių gyventojų pasitraukė į Lenkiją. Anksčiau dabartinėje Visagino miesto teritorijoje buvo keli kaimai, kurie 1944-1970 m. sunyko arba buvo sunaikinti, žemės priskirtos miškų ūkiui.

1974 m. buvo patvirtintas miesto tipo gyvenvietės prie atominės elektrinės generalinis planas. Generalinį planą ir gyvenamuosius namus projektavo Visasąjunginio Energetikos technologijos mokslinių tyrimų ir projektavimo instituto Leningrado skyrius, o visuomeninius objektus – Miestų statybos projektavimo Kauno filialas. Energetikų gyvenvietė iš pat pradžių buvo statoma kaip miestas: suplanuoti trys mikrorajonai su daugiabučiais daugiaaukščiais namais, gatvių tinklu, komunikacijomis, viešosiomis įstaigomis. 1977-aisiais iškilo pirmasis namas, o 1983 metais baigtas statyti pirmasis mikrorajonas. Pėsčiųjų miestas be nuosavų namų buvo statomas derinant plytinius ir blokinius daugiaaukščius. Pastarieji buvo atgabenti iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Obninsko ir Leningrado namų statybos kombinatų.