Kas yra atominis
miestas?


Visaginas (iki 1992 – Sniečkus) buvo pastatytas kaip atominis miestas (rusų k. “atomgrad”).

Sovietų Sąjungoje taip buvo vadinami nedideli industriniai miestai, skirti atominių elektrinių darbuotojų reikmėms. Atominiai miestai iškildavo šalia naujų jėgainių, kurios buvo statomos menkai apgyvendintose teritorijose, greta didelių vandens telkinių. Dažniausiai tai būdavo pirmas ir vienintelis urbanistinis darinys kaimiškoje vietovėje, stipriai pakeisdavęs vietos gamtinį ir socialinį peizažą. Daugiausiai atominių miestų Sovietų Sąjungoje buvo pastatyta XX a. šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje (Desnogorsk, Sosnovyj Bor ir Zarečnyj Rusijoje, Enerhodar (buvęs Energodar), Netišyn, Pripetė / Slavutyč, Varaš (buvęs Kuznetsovsk) ir Južnoukrainsk Ukrainoje, Metsamor Armėnijoje, Kurčiatov Kazachstane).



Atominių elektrinių miestai-satelitai buvo laikomi strateginiu objektu, juos kontroliavo SSRS karinės pramonės ministerija, neutraliai vadinta Vidutinių mašinų gamybos ministerija. Per gana trumpą laiką atokiose vietovėse atominius miestus pastatydavo iš visos Sovietų Sąjungos atvykusios statybininkų brigados ir mobilizuoti kariniai daliniai, vietinė darbo jėga sudarė nedidelį procentą. Dažniausiai tokie miestai buvo statomi „nuo nulio“ – neapgyvendintoje teritorijoje arba nugriovus kaimus ir iškėlus gyventojus, todėl jų projektavimas vyko ypatingomis sąlygomis, tarsi laboratorijoje planuojant naują miestą nuo pradžios iki galo.







Atominius miestus dažnai vadina „miestu miške ir mišku mieste“, kadangi jie paprastai buvo statomi miškų apsuptyje, ant upės arba ežero kranto, išsaugant gamtinį reljefą. Tokių miestų išplanavimas pasižymėjo patogumu ir racionalumu: žaliuose plotuose įkomponuoti miegamieji rajonai su lengvai pasiekiamais visuomeniniais pastatais (parduotuvėmis, mokyklomis, darželiais), toliau nuo gyvenamosios ir poilsio zonų erdvės išdėstyta pramoninė zona, miestas pritaikytas pėstiesiems ir rekreacinėms veikloms. Atominių miestų gyvenime svarbią vietą užėmė sportas, sveika gyvensena, kultūra, mėgėjiška kūrybinė veikla, buvo išplėtota su tuo susijusi infrastruktūra.

Atominiai miestai turėjo įkūnyti socialistinį miestą-utopiją, kuriame darniai dera darbas ir laisvalaikis, miestas ir gamta, žmogus ir aplinka.




Šie miestai buvo statomi aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kurie, mainais į darbą strateginėje ir uždaroje Sovietų Sąjungos branduolinėje pramonėje, buvo aprūpinti geresnėmis materialinio gyvenimo sąlygomis, socialinėmis privilegijomis, didesniu darbo užmokesčiu. Išskirtinė šių miestų savybė – įvairiatautė, iš visos Sovietų Sąjungos atvykusių gyventojų sudėtis ir priklausomybė nuo pagrindinio miesto objekto – atominės jėgainės. Šiandien atominį miestą galima laikyti sovietinės socialinės inžinerijos vaisiumi – tai į vietinį kraštovaizdį įterpti nauji socialiniai ir urbanistiniai dariniai. Jie atspindėjo komunistinės ideologijos siekius kurti naujo tipo visuomenę be nacionalinių požymių ir istorinių šaknų, tarnavo „taikiojo atomo“ ir mokslinių-technologinių pasiekimų propagandai.