Mygtuko „išjungti“ nėra: kaip uždaroma Ignalinos atominė elektrinė?


Priėmus sprendimą nutraukti abiejų Ignalinos AE reaktorių darbą 2004 ir 2009 m., kažkas turbūt įsivaizdavo, jog tai galima padaryti vieno mygtuko paspaudimu, todėl nuoširdžiai stebisi, ką šiandien veikia daugiau nei pusantro tūkstančio darbuotojų. Tačiau IAE uždarymo realybė yra kupina technologinių iššūkių - pasaulis užgniaužęs kvapą stebi pirmąjį bandymą išmontuoti RBMK tipo reaktorius.



Branduolinės gigantės eksploatacijos nutraukimas yra trijų pakopų. Pirmas etapas - negrįžtamai sustabdyta elektrinė, kai reaktoriai negamina elektros energijos, o radioaktyviosios atliekos keliauja į tarpinę saugyklą. Vėliau vykdomas techniškai sudėtingiausias etapas — išmontavimas, kai šalinami radioaktyvūs įrenginiai ir vidinis radioaktyvusis pastatų sluoksnis. Trečias žingsnis - griovimas, paliekant plyną lauką „žalią pievelę“ arba „rudą aikštelę“. Šis etapas turėtų būti finalizuotas 2038 metais.



Nors jėgainė elektros energijos nebegamina ir naujų radioaktyviųjų medžiagų neatsiranda, visos jėgos sutelktos tvarkyti ilgametės eksploatacijos rezultatą - radioaktyvias atliekas elektrinės kontroliuojamoje zonoje, kurioje užterštos įrangos yra apie 200 000 m3, o konstrukcijų apie 80 000m3.



Eksploatacijos nutraukimas apima ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymą. Viena 7 metrų ilgio panaudoto kuro kasetė dalijama į dvi 3,5 metrų ilgio dalis, kurios talpinamos į specialios konstrukcijos konteinerius, o šie siunčiami į specialias laikinąsias saugyklas. Darbas su vienu konteineriu – atvežimas, kuro dėjimas, nusausinimas, dangčių uždėjimas, užvirinimas, sutvarkymas – užima dvi savaites. Kasečių pripildytas konteineris sveria 118 tonų arba kiek mažiau nei pusė Puntuko akmens. Iš viso panaudotų kasečių Ignalinos atominėje elektrinėje prisikaupė 22 tūkst. ir joms saugoti skirtos dvi sausojo tipo saugyklos, kartu talpinančios 309 konteinerius. Tačiau užpildytų konteinerių saugojimo terminas ribotas - tik 50 metų. Vėliau tokios atliekos turi būti galutinai palaidotos giluminiame atliekyne - 750 metrų gylyje. Bet šio etapo įgyvendinimas tebėra miglotas.



Per pastaruosius dešimt metų Ignalinos AE buvo išmontuota beveik 64 tūkst. tonų įrangos ir statinių konstrukcijų. Tai yra maždaug trečdalis iki 2038 metų numatyto išmontuoti kiekio. Tačiau ne visos atliekos yra utilizuojamos. Dalis jų nėra radioktyvios, todėl gali būti net parduodamos. Pavyzdžiui, menininkas Augustas Serapinas, įsigijęs elektrinės statybinių medžiagų, sukūrė Babelio bokštą primenantį konstruktą - instaliaciją „Vygintas, Kirilas ir Semionovos“ (2018), kuri keliavo net į Venecijos bienalę.



Sudėtingiausias Ignalinos AE išardymo projektas, neturintis analogų, tai RBMK reaktorių šerdžių išmontavimas. Norint išmontuoti apie 2,1 tūkst. tonų užterštos reaktoriaus įrenginių masės, reikia sukurti inžinerinę koncepciją ir parengti technologinius sprendimus, bet kol kas to dar nėra.



Radioaktyvusis užterštumas artimiausioje ateityje niekur nedings - radioaktyvieji nuklidai skils nuo 5 iki 100 tūkst. metų, todėl Ignalinos AE privalo vykdyti radiacinę stebėseną kol visos radioaktyvios atliekos bus saugiai sutvarkytos ir patalpintos į atliekynus. Pastarieji pereis jau kitų kartų atsakomybėn.