Spartuoliška komjaunimo statyba: kas kūrė Ignalinos AE?

Ignalinos atominė elektrinė buvo sąjunginės reikšmės strateginis objektas, kurio gimimą ir eksploatavimą prižiūrėjo Sovietų Sąjungos centrinė valdžia. Naujo branduolinio giganto projektą nuo žvalgybų iki eksploatacijos koordinavo ypatinga Vidutinių mašinų gamybos ministerija, kitaip – Sredmaš. „Valstybe valstybėje“ praminta ministerija vadovavo kariniams ir branduoliniams objektams, todėl savo užantyje turėjo sukaupusi daug materialiųjų, žmogiškųjų ir finansinių išteklių.



Lietuvos branduolinės jėgainės techninį projektą parengė Sredmašui pavaldus Visasąjunginis energetikos technologijų tyrimų ir projektavimo institutas (VNIPIET). Tačiau naujos elektrinės mastelis buvo milžiniškas, nes apėmė ne tik elektrinės pastatus, bet ir kitą infrastruktūrą, kurią teko kurti nuo nulio (pramoninės statybos bazė, transporto įmonė, keliai, vandens tiekimo ir valymo įrenginiai, katilinė, miestas). Taigi sudėtingo branduolinio objekto kūrime VNIPIET specialistams talkino įvairios projektavimo organizacijos iš Maskvos, Kijevo, Novosibirsko, Taškento, Minsko. Prisidėjo ir Lietuvos TSR Mokslų akademijos energetikos ir elektrifikacijos valdyba. Viso IAE statybose dalyvavo daugiau nei 500 organizacijų iš skirtingų Sovietų Sąjungos respublikų miestų (Maskva, Sankt Peterburgas, Kijevas, Ryga, Talinas, Kaunas, Vilnius, Minskas, Taškentas, Novosibirskas, Charkovas ir kt.), dažnai atlikdami specifinius IAE įrangos užsakymus.



Projektas yra, įranga yra, o kas statys jėgainę? Juodžiausiems darbams atlikti Sredmašo ministerija pasitelkė kelis tūkstančius karių-statybininkų. Tuo tarpu civiliai darbininkai buvo masinami Visasąjunginės spartuoliškos komjaunimo statybos statusu, kuris veikė kaip brangi reklaminė kampanija. Pastarojo dėka į atokias gyvenvietes su komjaunimo kelialapiu atvykdavo jauni darbininkai, iškart gaudavę vienkartinę stipendiją. Kita jaunų specialistų dalis - aukštųjų mokyklų absolventai - gaudavo terminuotą paskyrimą dirbti „didžiojoje statyboje“. Nemažai žmonių buvo komandiruojami iš kitų Sredmašo ministerijos miestų, ypatingai iš Sosnovyj Boro, kur veikė pirmasis RBMK tipo reaktorius. Galiausiai, kadangi atominis objektas buvo strateginis, bet ne slaptas, į jo statybas darbininkai vyko ir savarankiškai iš įvairių Sovietų Sąjungos vietovių, suvilioti draugų, artimųjų ar kolegų, vedini idealistinių nuotaikų, profesinių ambicijų ar tiesiog iš apskaičiavimo, juk Sredmašo objektai būdavo labai gerai aprūpinami. 1978 m., padėjus pirmojo elektrinės bloko pamatus, jėgainės statybose dirbo jau 5067 žmonės ir jų skaičius nuolat augo.