Sovietų Sąjungos branduolinė pramonė pasižymėjo gigantomaniškais sumanymais. Vienas jų - atominės energetikos produktyvumą ženkliai patobulinusio didelio galingumo kanalinio reaktoriaus išradimas, kuris geriau pažįstamas kaip RBMK. Vandeniu aušinamas RBMK reaktorius su atskirais kuro kanalais pirmą kartą išbandytas 1973 m. Ignalinos AE giminingoje Leningrado branduolinėje jėgainėje, kurios reaktoriaus galingumas siekė 1000 MW. Naujoji jėgainė Lietuvoje privalėjo našumu prilygti RBMK pionierei ar net ją pranokti.
Dar nenustačius naujos branduolinės jėgainės lokacijos, buvo nutarta statyti du RBMK-1000 energetinius blokus. Po dviejų metų užmojai padvigubinti – numatyta kurti 4000 MW jėgainę. Drąsesnes ambicijas žadino technologinis progresas – atrastas būdas padidinti reaktorių galingumą 1,5 karto, nepakeičiant paties reaktoriaus tūrio. Dar labiau gundė ir tyrėjų prielaida, kad Drūkšių ežero maksimali leidžiama jėgainės galia gali siekti net 9000 MW. Nuomonių būta įvairių, bet finišo tiesiojoje pasiektas kompromisas - nuspręsta statyti pirmąją pasaulyje jėgainę su keturiais galingiausiais tuo metu RBMK-1500 reaktoriais.
Kaip ir planuota, 1983 m. į eksploataciją paleistas pirmasis Ignalinos atominės elektrinės energetinis blokas. Tiesa, dėl sieko įsitekti į grafiką, nebaigti atlikti 2200 statybinių, montavimo ir technologinių darbų, kas vėliau privertė reaktorių stabdyti daugiau nei keturiasdešimt kartų. Statant antrąjį rektorių 1986 m. visą pasaulį sukrėtė Černobylio katastrofa, pakeitusi ir branduolinės jėgainės Lietuvoje istoriją. 1987 m. antrasis reaktorius buvo paleistas, tačiau 4-ojo bloko jau atsisakyta. O koks 3-ojo likimas? 60% reaktoriaus buvo įgyvendinta ir 1989 m. planuota jį įdarbinti, tačiau nuvilnijusi protestų banga privertė reaktorių užkonservuoti. Finale Ignalinos AE dirbo du blokai su RBMK-1500 tipo reaktoriais.
