Kodėl statybvietės atominei jėgainei konkurse „laimėjo“ Drūkšių ežeras?


Tvirtai apsisprendus vystyti branduolinę energetiką Sovietų Sąjungos Šiaurės vakarų regione, iškelta užduotis rasti tinkamiausią statybų vietą. Tuo metu jau buvo žinoma, kad būsimoje jėgainėje veiks vandens-grafito branduoliniai reaktoriai, todėl lemiamu statybvietės atrankos kriterijumi buvo didelio ežero, kuris aprūpintų jėgainę vėsinančiu skysčiu, kaimynystė.



Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo išvalgyti 33 ežerai. Lietuvos teritorijoje dėmesio sulaukė Dysnų, Dusios, Drūkšių ežerai ir net Kuršių marios. Kiekvienoje lokacijoje matininkai tyrė geologinę pakrantės struktūrą, mechanines grunto savybes, cheminę vandens sudėtį, hidrometeorologinius duomenis, statybinių medžiagų (smėlis, akmuo, žvyras) prieinamumą. Aktuali buvo ir potencialios statybvietės ekonominė aplinka: susisiekimas (geležinkelių bėgiai, automobilių keliai), elektros ir ryšio tinklai, statybos pramonė, gyventojų tankis.



Į atrankos finalą pateko Baltarusijoje esantys Bobruiskas ir Snudai bei Lietuvos ir Baltarusijos krantus skalavęs Drūkšių ežeras. Pastarasis, inžinerinių matavimų duomenimis, tiko labiausiai. Tik kuriame krante statyti – Lietuvoje ar Baltarusijoje? Vis tik geologiniai Baltarusijos kranto tyrimai parodė, kad gruntai neatitinka saugos reikalavimų, o ir ekonomiškai vietovė buvo nedėkinga. Galiausiai, 1973 m., priimtas sprendimas jėgainės statybas vykdyti Lietuvos teritorijoje ant pietinio Drūkšių ežero kranto. Tačiau pasirinkta vietovė buvo ne ideali – rūpesčių kėlė rezervato zona, gruntiniai vandenys, pelkėtos apylinkės ir durpėtas gruntas. Vis tik atoki, retai apgyvendinta, nederlinga ir miškinga būsima branduolinės energetikos židinio vieta įtiko slaptojo režimo reikalavimams.