Besivystantį Lietuvos energetikos sektorių sudrebino Antrasis pasaulinis karas: sunaikintos ar pažeistos veikusios elektrinės, sutrikdyti šiluminių jėgainių ir hidroelektrinių plėtros planai. Pokariu veikusios jėgainės pradėtos palaipsniui gaivinti, o Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje energetikos politikos tikslai buvo pertvarkyti, reaguojant į pasikeitusią politinę realybę ir planuojamą sparčią krašto industrializaciją. Iš pradžių buvo numatyta intensyviai plėsti hidroelektrinių tinklą, o šiluminės elektrinės traktuotos kaip pagalbinis energijos šaltinis.
Sparti XX a. antrosios pusės pramonės plėtra ir planuojamas nuolatinis žemės ūkio elektrifikavimas skatino didinti elektros gamybos tempą. Esamų elektrinių pajėgumo nebeužteko, organinio kuro ištekliai buvo riboti, o jų transportavimas – ekonomiškai nenaudingas Sovietų Sąjungai. Vystant 1971-1975 m. penkmečio planą, centrinė Sovietų Sąjungos Energetikos ministerija peržiūrėjo regionų energetines apkrovas ir identifikavo elektros energijos deficitą Šiaurės vakarų regione – Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrade. Siekiant didinti pastarojo regiono energetinį efektyvumą, 1971 m. birželio 21 d. SSRS Energetikos ministerijos Mokslo ir technikos taryba priėmė sprendimą šioje sąjungos dalyje statyti branduolinę jėgainę.
