Kodėl kilo idėja statyti branduolinę jėgainę Lietuvoje?


Branduolinės jėgainės šešėlis Lietuvos energetikos politikos horizonte nė nešmėžavo. Iki Antrojo pasaulinio karo, kai elektros poreikis buvo nedidelis, daugiausiai triūsė šiluminės jėgainės, maitintos įvežtiniu kuru. Joms talkino kelios hidroelektrinės, tačiau dėl lygaus šalies reljefo pastarosios statytos gerokai rečiau.



Besivystantį Lietuvos energetikos sektorių sudrebino Antrasis pasaulinis karas: sunaikintos ar pažeistos veikusios elektrinės, sutrikdyti šiluminių jėgainių ir hidroelektrinių plėtros planai. Pokariu veikusios jėgainės pradėtos palaipsniui gaivinti, o energetikos politikos tikslai buvo pertvarkyti, reaguojant į pasikeitusią realybę su žvilgsniu į pramoninę ateitį. Naujame energijos ūkio plėtros etape Lietuvos TSR numatė intensyviai plėsti hidroelektrinių tinklą, o šilumines elektrines traktavo kaip pagalbinį energijos šaltinį.



Sparti XX a. antrosios pusės pramonės plėtra ir planuojamas nuolatinis žemės ūkio elektrifikavimas skatino didinti elektros gamybos tempą. Esamų elektrinių pajėgumo nebeužteko, organinio kuro ištekliai buvo riboti, o jų transportavimas – ekonomiškai nenaudingas Sovietų Sąjungai. Vystant 1971-1975 m. penkmečio planą, centrinė Sovietų Sąjungos Energetikos ministerija peržiūrėjo regionų energetines apkrovas ir identifikavo elektros energijos deficitą Šiaurės vakarų regione – Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrade. Siekiant didinti pastarojo regiono energetinį efektyvumą, 1971 m. birželio 21 d. SSRS Energetikos ministerijos Mokslo ir technikos taryba priėmė sprendimą šioje sąjungos dalyje statyti branduolinę jėgainę.