Mygtukus iškeisti į plaktukus: kaip atitrūkti nuo griežtos atominės kasdienybės?


Pirmąją liepos savaitę, pradedant 1988 m., jaunieji branduolinės energetikos specialistai iš Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Čekijos, Rumunijos, Švedijos, Slovakijos bei kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių susitinka miške ant Dysnų ežero kranto, apsigyvena palapinėse ir puotauja prie laužo. Daugiau nei šimtas branduolinių elektrinių darbuotojų palieka griežtai kontroliuojamą atominę realybę ir septynioms dienoms nusikelia į laisvės dvasia alsuojantį festivalį „Dysnai“.



Daugiau nei trisdešimt metų trunkančią festivalio „Dysnai“ tradiciją pradėjo Ignalinos atominės elektrinės jaunieji specialistai, susibūrę į Ignalinos jaunųjų atomininkų asociaciją. Jie siekė finansinės nepriklausomybės nuo IAE, todėl festivalis buvo tik kolektyvinės branduolinės energetikos pramonėje dirbančių jaunų žmonių valios klausimas. Be to, festivalis labai kontrastavo su kitomis sovietmečiu vykusiomis profesinėmis stovyklomis, įrėmintomis į politinę ideologiją. Tuo tarpu „Dysnai“ buvo it „Burning man“ Lietuvos miškuose - neformalus individualios saviraiškos ir komandinės kūrybos festivalis. Festivaliu siekta užmegzti betarpišką ryšį tarp tos pačios srities specialistų, kuriuos, nepaisant geografinių ribų, siejo panašios gyvenimo ir darbo sąlygos, problemos ir interesai.



Nors festivalio programa labiau pramoginė, kasmet organizuojamas ir mokslinis bei techninis simpoziumas anglų kalba, kur jaunieji energetikai dalijasi patirtimi ir tyrimais susijusiais su jėgainių eksploatavimu, eksploatavimo nutraukimu ar ekologija.



„Dysnai“ - tai žodžiais nenupasakojamas reiškinys, sutelkęs ištikimų gerbėjų būrį, kurie nebėra vien jaunieji atomininkai. Sakoma, kad „Dysnai“ - tai diagnozė, savotiška atomininkų priklausomybė. Vietoj klausimo, kas yra „Dysnai“, turėtume paklausti „Kada vyks kitas festivalis?"