Atomas kryžkelėje – atsisakyti ar plėtoti?


Nuo 1990-ųjų atominės energetikos srityje daugėjo klausimų.



2006-aisiais pasaulyje veikė 441 branduolinis reaktorius – jie gamino 16 procentų viso pasaulio elektros; trečdalis šios elektros buvo gaminama Šiaurės Amerikoje, dar trečdalis – Europos Sąjungoje. Žlugus Sovietų Sąjungai, atominės jėgainės Rytų ir vidurio Europoje buvo arba uždarytos, arba atnaujintos, kad atitiktų naujus technologinius standartus, šalims siekiant narystės ES. Tą iliustruoja ir Lietuvos pavyzdys.



Pirmajame nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje buvo svarstoma ne apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymą, o apie jos atnaujinimą, saugaus veikimo užtikrinimą. Branduolinė jėgainė gamino daugiau nei 80 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos, o jos kaina buvo maždaug perpus mažesnė už gaminamos šiluminėse elektrinėse. Buvo įkurta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, Branduolinės ir radiacinės saugos komitetas, Ignalinos atominės elektrinės saugos analizės grupė. 1994 m. vasarį buvo inicijuota Saugos gerinimo programa, kuri buvo patvirtinta sutartimi tarp Lietuvos Vyriausybės, Ignalinos jėgainės ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko. Tuo metu atominė energija buvo laikoma būtina Lietuvai – reikalinga šalies ekonominei ir socialinei plėtrai. Tiek politikai, tiek Lietuvos piliečiai šią energiją laikė nacionaliniu ištekliumi. Vėliau, stojant į Europos Sąjungą, Ignalinos elektrinės eksploataciją imta stabdyti – tai buvo vienas iš įsipareigojimų, įtrauktų į stojimo į ES sutartį.