Kaip atsirado
atominė energija?


XIX a. pabaigoje mokslininkų dėmesį prikaustė paslaptinga energijos forma – radioaktyvumas. 1896 m. atrasta rentgeno spinduliuotė iš radžio pradėjo ne tik naują mokslo sritį, bet ir buvo laikoma stebuklu, turinčiu teigiamą poveikį sveikatai. Radioaktyvumą pradėta plačiai naudoti kasdieniame gyvenime – medicinoje bei grožio ir higienos priemonėse, nes tuomet dar nežinota apie neregimą destrukcinį radiacijos poveikį žmogaus organizmui.



Apie atominės energijos generavimą pradėta svarstyti kur kas vėliau, 1938 m. atradus urano-235 branduolio dalijimąsi (angl. nuclear fission) - branduolinę reakciją, kurios metu branduolys skyla į dvi ar daugiau dalių. Prasidėjo aktyvūs branduolių dalijimosi tyrimai, penktajame dešimtmetyje paskatinę pirmųjų branduolinių reaktorių paleidimą.



Vis tik pirmųjų branduolinių reaktorių atsiradimą lėmė Antrasis pasaulinis karas. Karo įkarštyje prasidėjo vienas didžiausių XX amžiaus mokslinių eksperimentų, vadinamasis Manheteno projektas. Tarptautinė inžinierių komanda JAV, reaguodama į žinią apie nacistinėje Vokietijoje vystomą branduolinį ginklą, ėmėsi kurti atominę bombą. Jos gamybai buvo būtinas plutonis, todėl pirmieji branduoliniai reaktoriai JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, TSRS ir Kinijoje iškilo būtent šio elemento gamybai.



Branduolinis ginklas žmonijos istorijoje panaudotas tik vieną kartą, kai 1945 m. JAV numetė atomines bombas ant Nagasakio ir Hirošimos miestų Japonijoje. Šis kelis šimtus tūkstančių gyvybių nusinešęs įvykis sukėlė karštas diskusijas apie branduolinių ginklų naudojimo moralumą. Vis dėlto, nepaisant atsiradusių baimių bei ekonominio neapibrėžtumo, atominė energija netrukus buvo pritaikyta nacionalinėse industrinėse programose.